Gegužės 20 dieną Asyžiuje, Pranciškaus Asyžiečio, Dievo neturtėlio gimtajame mieste bus inauguruota dar viena vieta, susijusi su šio šventojo gyvenimu – Išsirengimo (ar rūbų nusimetimo) šventovė.
Šv. Pranciškaus biografas Tomas Celanietis pasakoja, kaip po ilgo konflikto su tėvu Petro Bernardone Pranciškus stojo priešais tuometinį miesto vyskupą Bruno, be žodžių ir ryžtingai nusimetė rūbus, atidavė juos tėvui, pats likdamas visai nuogas. Nors tai buvo iš tiesų trikdantis gestas, vyskupas, pasak Tomo Celaniečio, suprato jo gilią dvasinę prasmę, atsistojo, pridengė jaunuolį savo apsiaustu ir vėliau jam daug padėjo.
Konfliktas tarp Pranciškaus ir jo tėvo kilo šiam nesupratus, nepritarus savo sūnaus giliam atsivertimui ir naujam gyvenimo būdui. Nevengdamas kietų priemonių, kaip kad prievartinio namų arešto, neslėpdamas pykčio tėvas bandė sūnų perkalbėti ir priekaištavo jam, kad šis šelpiąs vargšus už jo pinigus, grasino, kad atims paveldėjimo teisę. Išsirengimo epizodas buvo šio ilgo ir sunkaus konflikto kulminacija – Pranciškus savo gestu parodė, kad viską grąžina, visko atsisako. Tačiau tuo pat metu įgyja laisvę gyventi taip, kaip norėjo, vykdydamas savo misiją.
Per 2016 metų Kalėdas Asyžiaus vyskupas Domenico Sorrentino paskelbė sielovadinį laišką, kuriame praneša apie naujos šventovės įsteigimą, apmąsto Pranciškaus gestą ir tai, ką atnaujintas dėmesys šiam gestui gali pasakyti šiuolaikiniam žmogui. Perteikiame kelias šio laiško įžvalgas.
Nors rūbų nusimetimas liudijo apie atgailą ir atsisakymą, pasak vyskupo Sorrentino, jis taip pat byloja apie Pradžios knygoje minimą sodą, kuriame gyveno pirmieji žmonės, dar prieš nuopuolį. Jie buvo nuogi, tačiau tai jų, dar nepaveiktų nuodėmės, netrikdė. Pranciškaus Asyžiečio nuogumas taip pat išreiškia šio pirminio tyrumo ir tuo pačiu būsimo prikeltojo kūno nostalgiją.
Dar daugiau: Pranciškaus nuogumas jau turi priešistorę. Tai paties nukryžiuotojo, iš savo dieviškos būklės „išsirengusio“ Kristaus nuogumas. Pranciškus kentėjo iki išsirengimo epizodo: apie mėnesį slapstėsi nuo savo tėvo rūsyje, išėjęs susidūrė su miestelėnų kalbomis ir tėvo rūstybe. Išsirengdamas Pranciškus atkartoja Kristaus nuogumą, kuris žmogiškoje perspektyvoje yra skandalingas, tačiau dieviškoje išmintyje suprantamas. Pranciškaus žodžiai, kad nuo šiol jis kreipsis ne į savo „žemiškąjį“, bet „dangiškąjį“ Tėvą, taip pat primena Jėzaus žodžius.
Vyskupas Sorrentino atkreipia dėmesį ir į kitą aspektą, kurį naujoji Išsirengimo šventovė turi išreikšti: vyskupo tėviškumą ir Bažnyčios motiniškumą, kurį simbolizuoja vyskupas Bruno, apsiaustu apgaubęs jaunąjį Pranciškų. Apgaubęs ne vien tam, kad pridengtų nuogumą, bet ir tam, kad išreikštų savo susižavėjimą, pripažinimą ir globą po tokios jaunuolio parodytis drąsos ir ryžto. Nors nėra aiškiai žinoma, tačiau aplinkybių visuma leidžia spėti, kad vyskupas Bruno ir Pranciškus buvo susitikę anksčiau, ir kad Pranciškus vylėsi, jog vyskupas supranta jo širdį ir išspręs bylą jo naudai. Jei toks spėjimas teisingas, tai vyskupas Bruno gal pats palydėjo jaunuolį jo apsisprendimo kelyje, nesukūrė jam kliūčių. Kita vertus, ir paties Pranciškaus veikla išsiskiria tuo, kad niekada nesupriešino meilės Kristui ir meilės Bažnyčiai. Pasak dabartinio Asyžiaus vyskupo, jis norėtų, kad Išsirengimo šventovė išreikštų ar primintų būtent šiuos aspektus: derėjimą tarp pašaukimo ieškojimo ir Bažnyčios pagalbos, tarp evangelinio radikalumo ir aistros Bažnyčiai.
Kitame puslapyje vyskupas Sorrentino dar kartą rašo apie Pranciškaus ir jo tėvo santykius. Pasak jo, Pranciškaus gesto nereikia suprasti kaip šeimos neigimo. Priešingai, vienas iš Dievo įsakymų aiškiai byloja apie pagarbą savo tėvams. Pranciškus neatmeta savo tėvo, tačiau atmeta jam stabu tapusį pinigą, galios ir šlovės logiką, kuriai jo tėvas buvo pasidavęs ir kuriai norėjo palenkti savo sūnų. Iškalbinga ir tai, kad įvykus skilimui tarp Pranciškaus ir jo žemiškos šeimos, aplink jį netrukus susiburia ir išauga kita šeima – dvasinė ir evangelinė.
*
Specialų laišką laukiant oficialios šventovės inauguracijos Aysžiaus vyskupui parašė popiežius Pranciškus. Laiškas datuotas šių metų Velykų sekmadienio, balandžio 16 dienos data. Popiežius laiške primena savo 2013 metų apsilankymą Asyžiuje, toje patalpoje, kurioje įvyko išsirengimo epizodas. Pranciškus primena, kad būtent Asyžiaus neturtėlis yra tas, kuris jį paskatino pasirinkti „Pranciškaus“ vardą, Pranciškus jam yra elgesio ir gyvenimo pavyzdys. Ir iš tiesų, Pranciškaus Asyžiečio rūbų nusimetimo epizodas gerai išreiškia vieną iš pagrindinių popiežiaus Pranciškaus pontifikato linijų: pinigo sudievinimas yra vienas iš didžiausių blogių ir pavojų. Kai turtas tampa stabu, jis naikina asmens dvasinį gyvenimą, jis naikina bažnytinę bendruomenę ir jos gyvenimą, žiūrint dar plačiau, jis kuria „žudančią ekonomiką“, apie kurią išsamiai rašyta jo apaštaliniame paraginime „Evangelii Gaudium“ ir socialinėje enciklikoje „Laudato si“.
Laiške Asyžiaus vyskupui Pranciškus tai dar kartą pakartoja: „Visi esame pašaukti būti neturtingais, išsirengti iš savęs ir todėl turime išmokti būti su vargšais, dalintis su tuo, kuris neturi būtiniausio, paliesti Kristaus kūną“. Pasak Pranciškaus naujasis evangelizavimas bus vaisingas, jei remsis ne žodžių stiprumu, o patraukimu per liudijimą. „Išsirengimas“, pabrėžia popiežius, neišreiškia paniekos pasauliui – ir kaip gi galėtų? – tačiau išaukština Dievo meilę, ją iškelia į vertybių hierarchijos smaigalį, leisdamas gyventi blaiviai, „išsirengti“ iš egoizmo, iš godumo, atrasti grožį ir kitus dalykus, kurie teikia tikrą džiaugsmą, atsvarą „individualistiniam liūdesiui“, kuris būdingas dabarties visuomenei.
Iš širdies laiminu, rašo popiežius Pranciškus, naują Šventovę, skirdamas savo palaiminimą ją aplankysiantiems piligrimams ir visai vyskupijos bendruomenei. Šventoji Mergelė, kuriai Šventovė išlieka dedikuota, tegu leidžia pajusti savo motinišką globą. (Vatikano radijas)
Nuotrauka: Popiežius Pranciškus Asyžiuje - ANSA
